Kaip jūsų neigiamas savęs įvaizdis supriešina jus su mylimuoju.

Kai pirmą kartą įsimylime, teigiamai reaguojame į tai, kad jaučiamės suprantami ir vertinami mums svarbaus žmogaus. Tačiau galiausiai galime susidurti su dviem priešingomis nuomonėmis apie tai, kas mes esame: pažįstamu, nors ir neigiamu, požiūriu į save, kurį išlaikėme didžiąją savo gyvenimo dalį, ir naują teigiamą, objektyvų mylimojo požiūrį į mus.

Nesąmoningame lygmenyje mes blaškomės tarp šių dviejų požiūrių ir nežinome, kuriuo tikėti. Nors mūsų pirminis savęs įvaizdis galėjo sukelti daug kančių, tai tapatybė, prie kurios esame pripratę ir jaučiamės saugūs, todėl nenorime jos keisti. Teigiamas, tikslesnis savęs įvaizdis prieštarauja mūsų seniai įsigalėjusioms sampratoms apie save ir tikrovę ir laikinai palieka mus be stabilaus suvokimo, kas mes esame. Dėl to mes galime stengtis išvengti baisaus savo tapatybės ir saugumo praradimo, atmesdami savo artimųjų meilę mums ir jų teigiamų mūsų savybių pripažinimą.

Mūsų senoji tapatybė dažnai yra neigiama. Ši tapatybė kyla iš mūsų ankstyvojo šeimyninio gyvenimo ir bet kokių neigiamų požiūrių į mus, neigiamo elgesio, kurį mėgdžiojome, ir neigiamo elgesio su mumis.

Nuo kūdikystės vaikai natūraliai įsisavina tai, kaip juos mato tėvai. Juk pirmasis mūsų įvaizdis apie save kyla iš to, kaip matėme save atsispindėjusį savo tėvų akyse. Tačiau, deja, tėvai ne visada tiksliai ar visiškai suvokia savo vaikus. Tiesą sakant, tėvai savo palikuonims dažnai priskiria fiksuotą tapatybę – „geroji“, „blogoji“, „protingoji“, „laukinė“ ir pan. Net kai tapatybė kuriama turint malonių ketinimų, pavyzdžiui, į tai, kad jis simpatiškai vertinamas kaip „drovus“, „nekoordinuotas“ ar „lėtai besimokantis“, pagrindinė žinia vaikui vis tiek yra neigiama.

Imitacija yra galinga mokymosi forma. Todėl vaikai nuo pat mažens modeliuoja savo tėvų elgesį, įskaitant neigiamus tėvų įpročius ir savybes. Teigiami tėvų įpročiai ir bruožai prisideda prie vaiko savivertės ir pasitikėjimo jausmo formavimosi, o neigiami tėvų įpročiai ir bruožai prisideda prie neigiamos vaiko tapatybės.

Mūsų neigiama tapatybė taip pat yra mūsų primityvaus poreikio išlaikyti teigiamą požiūrį į savo tėvus pasekmė. Kad išlaikytų nepalaužiamą ir nepalaužiamą prieraišumo prie tėvų iliuziją, vaikai turi užgožti savo tėvų netinkamumą; jei to negalima paneigti, jie kelia grėsmę tėvų ir vaiko sąjungai. Pavyzdžiui, jei vienas iš tėvų nesugeba reaguoti į savo vaiko poreikius ir norus, užuot matęs tėvą stokojančiu, vaikas laiko save godu ir reikliu.

Susiformavę mūsų neigiama tapatybė, mes toliau ją aiškiname ir atitinkamai elgiamės, taip nuolat ją stiprindami. Esame linkę laikyti savo neigiamą tapatybę absoliučiu ir paprastai nežinome, kad tai tik etiketė, kuri mums buvo uždėta arba tapatybė, kurią prisiėmėme vaikystėje. Kadangi mes pripažįstame, kad mūsų neigiamas požiūris į save yra tiesiog status quo, mes retai galvojame apie tai mesti iššūkį. Tiesą sakant, jei kas nors siūlo kitokią tikrovę, mes dažnai ją atkakliai giname. Ir kai mes darome teigiamus pokyčius savo įvaizdyje, imame nerimauti, nes pokytis žymi atsiskyrimą nuo vaikystės aš ir šeimyninės aplinkos, kurioje susiformavo mūsų įvaizdis.

Kritiškas vidinis balsas ir jo niekinantys požiūriai sustiprina neigiamą tapatybę. Balsas ir toliau palaiko neigiamus būdus, kuriais į jus buvo žiūrima vaikystėje. Pavyzdžiui, jei jums buvo priskirta „neatsakingo“ etiketė, jūsų kritiškas vidinis balsas gali pasakyti: Nieko neprilygsi. Sujauki kiekvieną pasitaikiusią galimybę. Jei buvote „apkūnus“, jūsų kritiškas vidinis balsas gali pasakyti: Kad ir kaip būtų, niekada nebūsi pakankamai lieknas. Ir tu niekada nebūsi patrauklus. Jei buvote tas, kuris buvo vertinamas kaip „ne toks protingas“, jūsų kritiškas vidinis balsas gali pasakyti: Tiesiog pasilikite savo nuomones sau. Kai atidarysite burną, visi supras, koks jūs kvailas.

Savo intymiuose santykiuose galite susigrąžinti ir išlaikyti savo tikrąją tapatybę imdamiesi veiksmų, kurie padės susitaikyti su teigiamu partnerio požiūriu į jus, užuot toliau laikęsi pažįstamo vidinio požiūrio į save. Galite planuoti veiksmus, kurių imsitės, kurie parodys jūsų tikrąją tapatybę. Taip pat galite nustatyti veiksmus, kuriuos reikia sustabdyti, nes jie atspindi jūsų neigiamą tapatybę. Tikriausiai iš pradžių jausitės nepažįstamai ir net keistai elgtis taip, kad išreišktumėte jūsų tikrąją tapatybę. Pavyzdžiui, jei jūsų senoji tapatybė yra ta, kad nesate demonstratyvus, galite nekreipti dėmesio į kritišką vidinį balsą, sakontį, kad esate šaltas žmogus, ir galite būti meilus savo partneriui. Jūsų kritiškas vidinis balsas apkaltins jus neautentiškumu. Bet jei ignoruosite šį balsą ir laikysitės kurso, jums bus lengviau suprasti savo tikrąją tapatybę, o jūsų kritiško vidinio balso atakos nurims.

Kitas būdas mesti iššūkį savo neigiamai tapatybei ir pamatyti save realiai – tai tiksliau pamatyti savo tėvus ir šeimos sistemą. Dabar, kai esate suaugęs, jums verta sukurti tikrovišką savo praeities pasakojimą ir suprasti savo tėvus kaip tikrus žmones, kaip ir jūs. Kurdami šį pasakojimą ir ugdydami šį supratimą, išsklaidysite iš vaikystės užsilikusį idealizuotą jūsų tėvų įvaizdį, o tai padės atsisakyti neigiamos tapatybės.

Liūdnas faktas, kad mes reaguojame prieš meilę, nes ji prieštarauja mūsų neigiamiems įsitikinimams apie mus pačius. Mes matome save kaip blogus ar siaubingai ydingus, o ne kaip iš esmės padorius žmones, kokie esame. Savo pažįstamo savęs įvaizdžio atsisakymas, kad ir koks jis būtų neigiamas, sukelia emocinį sukrėtimą, nes jaučiame grėsmę prarasti pažįstamą, stabilų tapatybę. Mes nesuprantame, kad mūsų neigiamas savęs įvaizdis yra pagrindinis susvetimėjimo, kurį jaučiame romantiškuose santykiuose, šaltinis. Tačiau kai atsigauname ir išreiškiame savo tikrąją tapatybę bei išsivaduojame nuo klaidingo praeities suvokimo, nebesusitariame su tuo, kas mus myli.