Vienas didžiausių iššūkių mums, tėvams, yra prisiminti, kad mūsų vaikai – ne mes. Nepaisant to, kad jie kilę iš mūsų, kad jiems būdinga mūsų genetinė sandara ir kad juos formuoja emocinė aplinka, kurioje juos auginame, jie nesame mes. Mūsų vaikai yra atskiri žmonės, turintys savo gyvenimo patirtį, kaip ir kiekvienas iš mūsų yra atskiras žmogus, turintis savo, nuo jų nepriklausomą patirtį.

Mūsų per didelis susitapatinimas su vaikais yra praktiškai antras dalykas. Pavyzdžiui, vaikystėje dažnai persikrausčiau ir nuolat buvau „naujas vaikas“ mokykloje. Kiekviena pirmoji diena naujoje mokykloje man buvo traumuojanti: ar vaikai spokso į mane? Ar jie iš manęs šaipytųsi? Ar jie žaistų su manimi per pertrauką? Su kuo valgyčiau pietus? Kai pirmą dieną išleidau dukrą į naują mokyklą, man skaudėjo širdį dėl jos. Norėjau, kad galėčiau būti su ja ir apsaugoti ją nuo siaubingos patirties. Tačiau tą popietę, kai ją pasiėmiau, ji prisėdo prie automobilio ir tryško susijaudinimu dėl sutiktų vaikų ir linksmybių. Akivaizdu, kad ji ne aš.

Geras jausmas, kai kas nors pagiria jūsų vaiką ir priduria: „Obuolys toli nuo medžio nenukrenta!“ Nepaisant to, tas obuolys turi visiškai kito medžio sėklų. Tėvų pareiga yra auginti tas sėklas ir palengvinti to skirtingo medžio augimą. Problema yra tokia: kaip mes galime pasakyti, ar per daug susitapatiname su savo vaikais? Kaip galime įsitikinti, kad kiekvieną iš jų matome kaip savo asmenį?

Turime užduoti sau klausimą: kaip gerai aš iš tikrųjų pažįstu savo vaiką? Kokie konkretūs pomėgiai, aistros, savybės, keistenybės, ypatumai ir trūkumai sudaro šį konkretų žmogų? Šis klausimynas skirtas padėti jums atsakyti į šiuos klausimus.

Instrukcijos: Pagalvokite apie savo vaiką ir atsakykite į šiuos klausimus. Neaptarinėkite klausimų su vaiku ir neklauskite jo/jos atsakymų. Atsakymai turi kilti iš jūsų stebėjimų apie vaiką. Jei neturite atsakymo, stebėkite jį atidžiau.

Pagalvokite apie šiuos klausimus prieš atsakydami į juos. Neteikite automatinio atsakymo (pvz.: Ji tokia iššaukianti! Jis nedėkingas!). Neatsakykite tik iš savo patirties su juo ar ja. Neatsakykite iš savo vaikystės patirties. Pabandykite įsivaizduoti, kaip jis ar ji išgyvena gyvenimą; koks turi būti būti juo ar ja. Neskubėkite per klausimų sąrašą; skirkite laiko apmąstyti, kokias mintis jie skatina. Leiskite sau susimąstyti, kodėl jūsų vaikas jaučiasi tam tikru būdu. Leiskite sau jausti savo vaiką jo gyvenime.

Kūdikis, bamblys ar ikimokyklinukas:

Vaikas: vardas, amžius, lytis

Kokia jūsų vaiko mėgstamiausia veikla?
Kas jį/ją verčia juoktis?
Kokia jo/jos mėgstamiausia knyga?
Kokia jo/jos mėgstamiausia daina?
Koks jo/jos mėgstamiausias filmas?
Koks jo/jos mėgstamiausias žaislas?
Koks jo/jos mėgstamiausias žaidimas?

Kaip jūsų vaikas jaučiasi su jūsų šeimos nariais?
Kas jam/jai patinka?
Pas ką jis/ji lengvai eina?
Nuo ko jis/ji vengia?
Kam jis/ji pavydi?
Kaip jis/ji jaučiasi su tavo partneriu?
Kaip jis/ji jaučiasi su tavimi?
Ar jis/ji teikia pirmenybę vienam iš jūsų, o ne kitam?

Kaip jūsų vaikas jaučiasi apie save?
Ar jis/ji vis tiek kritiškai vertina save?
Ar jis/ji jaučiasi sąmoningas bet kokioje situacijoje?
Ar jis/ji kada nors jaučiasi drovus?
Ar jis/ji kada nors jaučia baimę?
Kai jis/ji sapnuoja košmarus, apie ką jie?
Kokios jo/jos mintys apie mirtį?

Parašykite savo vaiko aprašymą.
Apibūdindami šį mažą vaiką, pagalvokite apie jo asmenybės bruožus, kuriuos jums patinka matyti. Kad išlaikytumėte objektyvumą, nevadinkite jo (jos) kaip savo sūnų, dukrą ar vaiką. Kai rašote tai, tiesiog nurodykite jį (jos) vardu.

Mokyklinio amžiaus vaikas:

Vaikas: vardas, amžius, lytis

Kokie jūsų vaiko pomėgiai?
Kurie interesai yra tokie patys kaip jūsų?
Kurie skiriasi; interesų, kuriais negalėjai svajoti pasidalinti po milijono metų?
Kas sutampa su jūsų partnerio interesais?
Kurie skiriasi nuo jūsų ir jūsų partnerio; kitaip nei kas nors kitas šeimoje?
Kokie pomėgiai jaučiasi gerai?
Kuriuo jaučiatės nepatogiai ar nepritariate?
Ar manote, kad tai yra jūsų vaiko laiko švaistymas? Jei taip, kodėl?

Kaip jūsų vaikas jaučiasi šeimoje?
Kada vaikystėje jis/ji buvo laimingas?
Kokios aplinkybės jį/ją pradžiugino?
Kada jis/ji buvo liūdnas, uždaras, prislėgtas?
Kokios aplinkybės jį/ją padarė nelaimingą?
Kaip jis/ji dabar jaučiasi?
Kokios aplinkybės šiandien tai lemia?

Kaip jūsų vaikas jaučiasi su jūsų šeimos nariais?
Su kuo jam/jai patinka pabūti?
Su kuo jis/ji juokauja?
Su kuo jis/ji pasitiki ir su kuo kalbasi asmeniškai?
Su kuo jis/ji įsivelia į muštynes?
Kam jis/ji pavydi?
Su kuo jis/ji jaučiasi nepatogiai?
Ko jis/ji vengia?
Kaip jis/ji jaučia jūsų partnerį?
Kaip jis/ji jaučiasi tau?
Kaip jis/ji mano apie jūsų ir jūsų partnerio santykius vienas su kitu?

Kaip jūsų vaikas jaučiasi už šeimos ribų?
Ar jis/ji turi draugų? Ar jie malonūs vienas kitam?
Ar jam/jai patinka mokykla?
Ar jis/ji jaučiasi patogiai su savo bendraamžiais?
Ar jis/ji jaučiasi sąmoningas mokykloje?
Kaip jam/jai sekasi akademiniai dalykai?
Su kokiais dalykais jis/ji turi problemų?
Kokie dalykai jam/jai patinka?
Ar yra kokių nors dalykų, kuriems jis/ji turi ypatingą entuziazmą?
Ar mokykloje pasitaiko situacijų, kurios jį vargina?

Jei tai tinka: kaip jūsų vaikas jaučiasi su mergaitėmis / berniukais?
Ar jis/ji susitikinėja?
Ar jis/ji jaučiasi patogiai su merginomis/berniukais?
Ar jis/ji jaučiasi nesąmoningas ir nepatogiai su berniukais/merginomis?
Ar jis/ji palaiko seksualinius santykius?
Kaip jis/ji jaučiasi apie save seksualiai?

Kaip jūsų vaikas jaučiasi apie save?
Ar jis/ji jaučiasi kokiu nors būdu nesaugiai?
Ar jis/ji kritiškai vertina ką nors apie save?
Kokie yra jo savęs išpuoliai?
Su kokiais asmeniniais apribojimais jis/ji kovoja?
Kokios jo/jos mintys apie mirtį?

Parašykite savo vaiko aprašymą.
Pabandykite tai parašyti kaip objektyvus, užjaučiantis stebėtojas. Nevadinkite jo (jos) kaip savo sūnų, dukrą ar vaiką. Kai rašote tai, tiesiog nurodykite jį (jos) vardu.