Ar turėtume kovoti su skausminga tikrove, ar jos vengti?

Nors psichologinės apsaugos priemonės suteikia tam tikrą komfortą ir saugumo formą, jos taip pat skatina suaugusiųjų gyvenimo iškraipymus ir netinkamą prisitaikymą. Tačiau įvairaus laipsnio gynybos formavimas yra virtuali būtinybė besivystančiam vaikui. Visi vaikai vystymosi metais, pradedant jau kūdikystėje, patiria tam tikrą emocinį skausmą ir nusivylimą. Naujagimis yra maksimaliai pažeidžiamas ir visiškai reaguoja į stresą, tačiau šiuo laikotarpiu sunku iš išorės aptikti psichologines traumas ir netinkamą tėvų prisitaikymą. Tai metas, kai smegenys sparčiai vystosi, o emociniai išgyvenimai yra sudėtingi, o kūdikis neturi žodžių ar kalbos išreikšti ar paaiškinti savo emocinę būseną.

Net ir santykinai nepiktybinėje atmosferoje tam tikra žala atsiranda dėl padidėjusio kūdikio reaktyvumo jutimo įvestims, pvz., per didelio ir (arba) nepakankamo stimuliavimo. Ilgalaikė kūdikio priklausomybė nuo savo tėvų fizinio ir psichologinio išgyvenimo yra pirmoji gynybos formavimosi sąlyga. Guntrip (1961) teigimu, „kūdikiui reikalingas „patikimas motinos palaikymas yra toks absoliutus, o nesugebėjimas jos suteikti yra toks beveik visuotinis, kad įvairaus laipsnio neurozinis nestabilumas… yra taisyklė, o ne išimtis“ (p. 385). Iš pažiūros nekenksmingas bendravimas su nejautriu tėvu gali rimtai paveikti vaiko gerovę. Netgi santykinai „geri“ tėvai turi tam tikrų apribojimų ir trūkumų, kurie kenkia besiformuojančiam vaiko „aš“.

Per pirmuosius 18 gyvenimo mėnesių kūdikio ar mažylio smegenyse užsimezga svarbūs neuronų ryšiai. Kai vaikas patiria atšiaurų ar nerimą keliantį bendravimą su tėvais, dėl patiriamo streso vaikui gali būti sunku generuoti žodžius jausmams ar sukurti prasmingą savo vidinio gyvenimo istoriją. Vaikai, kenčiantys nuo fizinės prievartos, turi didelį neigiamą poveikį, o apleisti vaikai – išlygintą. Tačiau blogiausiu atveju vaikas patiria prievartą ir nepriežiūrą (Schore, 2003). Sutariama, kad sunki tarpasmeninės kilmės trauma gali nusverti bet kokį genetinį, konstitucinį, socialinį ar psichologinį atsparumo veiksnį. Kalbant apie ilgalaikį nepriežiūros, netinkamo elgesio ir kitų toksiškų aplinkos veiksnių poveikį suaugusiųjų veiklai, tyrimai parodė, kad nepalankių vaikystės patirčių skaičius yra proporcingas suaugusiųjų medicininių ir psichologinių sutrikimų sunkumui (Edwards ir kt., 2003).

Deja, net jei vaikas išgyventų tarpasmeninės traumos stresą palyginti nepažeistas, jam tektų susidoroti su skausmingais egzistencinio nerimo padariniais. Vien mirties baimė yra pakankama priežastis gynybai formuotis.

Kiekviename žmoguje yra esminis konfliktas, kurio centre yra pasirinkimas – kovoti su skausmingomis realybėmis ar jų vengti. Kyla klausimas, ar gyventi su emociniu skausmu, ar gintis ir pabėgti į nerealų pasaulį. Mums visiems iškyla ši esminė dilema. Šio konflikto sprendimas link labiau apginto gyvenimo būdo apskritai daro neigiamą poveikį asmens emocinei sveikatai ir bendram funkcionavimui, tačiau psichologinės gynybos formavimasis yra neišvengiamas, kai besivystančiame vaike didėja nerimas ir emocinis skausmas.

Apginto gyvenimo būdo aprašymas

Kai žmonės yra ginami, jie linkę neutralizuoti savo išgyvenimus ir prarasti nemažą jausmą sau ir kitiems. Šioje savisaugos būsenoje jų žvilgsnis yra nukreiptas į save, o ne į kitus. Jų gebėjimas siūlyti ir priimti meilę yra susilpnėjęs, jie linkę apriboti asmeninius tiek davimo, tiek gavimo sandorius.

Į Priešas viduje: atskyrimo teorija ir balso terapija , pabrėžiu, kad šią vidinę būseną reikia skirti nuo laiko, praleisto vien savirefleksijai, savistabai, kūrybiniam darbui, meditacijai ar kitiems dvasiniams ir intelektualiems užsiėmimams. Iš esmės tai apima procesą, kai save labiau vertiname kaip objektą, o ne kaip asmenį. Kiekvienas individas susikuria savitus būdus, kaip save nualinti ir nualinti bei atsijungti nuo nemalonių emocijų ir gyvenimo patirties.

Pagrindinės viduje esančio ar ginamo asmens savybės: a) jausmo praradimas ir įvairaus laipsnio nuasmeninimas; b) polinkis pasikliauti priklausomybę sukeliančiomis, save maitinančiomis medžiagomis ir elgesiu; (c) pirmenybė izoliacijai ir fantazijos pasitenkinimui, o ne pasitenkinimui, gautam iš tikrų laimėjimų arba intymių santykių; ir d) apskritai ciniškas, įtartinas požiūris į kitus ir savikritiškas, savęs nekenčiantis požiūris į save.

Iš esmės psichologinės gynybos priemonės, tokios kaip racionalizavimas, represijos, neigimas ir projekcija, riboja gyvenimo patirtį; iškreipti savo tikrovės suvokimą; predisponuoja netinkamas adaptacines reakcijas; vengti būtinos rizikos; ir vaidina svarbų vaidmenį prievartoje kartoti – žmonės linkę kartoti tas pačias klaidas ir neveikiančius santykių pasirinkimus. Galiausiai, gynyba neigiamai veikia tarpasmeninius santykius, ypač su romantišku partneriu ar vaikais. Jie prisideda prie klaidingo žmonių ketinimų supratimo ir bendro netinkamo prisitaikymo prie kitų.

Žmogus negali būti nekaltai apgintas. Apsaugotas ne tik žeidžia tave, bet ir kitus, ypač artimiausius. Būdamas ginamas, dažniausiai užkertamas kelias arba trukdoma kurti tikrus ir pasitenkinimą teikiančius santykius. Tai leidžia jaustis izoliuotai ir potencialiai paranojiškai šalia tų, su kuriais kitu atveju galėtumėte mėgautis šiltais ir intymiais mainais.

Tiek, kiek esate ginamas, jums neleidžiama patirti nuoširdaus jausmo – gero, blogo ir bjauraus. Skirtingu laipsniu jūs einate per savo gyvenimą sustingęs.

Ginami asmenys kenčia nuo kaltės reakcijų, ypač egzistencinės kaltės. Jie jaučia apgailestavimą dėl nenugyvento gyvenimo. Be to, jie priklauso nuo savikritiškų minčių apie tai, kad yra ginami ar nepasiekiami. Apgintas gyvenimas palieka žmonėms bejėgį jausmą ir palaiko ryšį su praeitimi, nepaisant to, kokia apgailėtina ji galėjo būti.

Nors iš dalies galime pripažinti, kad mums nebereikia tokios apsaugos, kokią kadaise siūlėme, dažnai jos laikomės taip, tarsi nuo jos priklausytų mūsų gyvybė. Pavyzdžiui, kodėl tiek daug žmonių vis dar laikosi iškreipto ar net neigiamo požiūrio į save, nepaisant to, kaip tai nerealu? Kodėl taip sunku pakeisti šią klaidingą tapatybę arba atsisakyti kitų įprastų apsaugos priemonių, net kai suprantame žalingą jų poveikį?

Galiausiai, ginamo asmens gyvenimui dažnai būdingas desperatiškas prisirišimas prie priklausomybės ir pasitikėjimas save raminančiais, save maitinančiais įpročių modeliais. Kadangi šie gynybiniai modeliai maitinasi savimi ir ilgainiui tampa įprasti, laipsniškai silpnėja įvairios veiklos sritys. Dėl šių modelių žmonės ne tik praranda energiją, bet ir neigiamai veikia reikšmingas jų gyvenimo sritis bei apriboja jų iniciatyvą.

Apibendrinant galima pasakyti, kad visi žmonės savo vystymosi metais yra jautrūs tam tikram traumų laipsniui ir linkę sukurti apsaugą, kad išvengtų skausmo. Nors šie savisaugos mechanizmai suteikia tam tikrą palengvėjimą, jie taip pat sukelia iškraipymus ir netinkamą elgesį suaugusiųjų gyvenime. Asmenys, kurie yra labiau apginti, linkę būti į vidų ir izoliuoti, emociškai riboti, nepasitikintys ir nepasitikintys savimi. Jie labai pasikliauja save guodžiančiomis medžiagomis ir įprasta tvarka ir turi problemų palaikydami patenkintus asmeninius santykius.

Priešingai, mažiau apsaugoti asmenys linkę jaustis laisvesni ir turi didesnį potencialą patirti savo emocijas, įskaitant didesnį gebėjimą jausti gyvenimo džiaugsmą ir laimę, taip pat didesnę toleranciją intymumui. Jie taip pat geriau suvokia skausmą, būdingą gyvenimui, ir atrodo, kad jie labiau reaguoja ir prisitaiko prie įvykių, kurie kenkia jų gerovei. Žmonės, kurie yra santykinai neapsaugoti, paprastai jaučiasi labiau integruoti, gali gyventi visavertiškiau ir autentiškiau ir yra linkę būti humaniškesni kitų atžvilgiu.

Atsižvelgdami į akivaizdžius gyvenimo be gynybos pranašumus, kaip galime atpažinti savo gynybą ir geriau su ja susidoroti? Akivaizdu, kad paprasto sprendimo nėra, bet apskritai galime išvengti polinkio būti griežtiems ir apibrėžtiems, likti atviri ir prašyti atsiliepimų bei potencialiai ieškoti psichoterapijos patirties, kuri maksimaliai atskleistų ir suprastų mūsų gynybą.

Nuorodos

Edwards, V. J., Holden, G. W., Felitti, V. J. ir Anda, R. F. (2003). Kelių netinkamo elgesio vaikystėje formų ir suaugusiųjų psichikos sveikatos ryšys tarp bendruomenės respondentų: nepalankios vaikystės patirties tyrimo rezultatai. American Journal of Psychiatry, 160(8), 1453-1460. doi:10.1176/appi.ajp.160.8.1453

Guntrip, H. (1961). Asmenybės struktūra ir žmonių sąveika. Niujorkas: International Universities Press.

Schore, A. N. (2003). Įtakoja savęs reguliavimą ir sutrikimus. Niujorkas: W. W. Nortonas.