Daugeliui iš mūsų pyktis gali būti bauginanti tema. Vienu ar kitu lygmeniu pyktis kiekvienam sukelia tam tikrą baimę. Mes bijome, kad kas nors ant mūsų supyks, ir bijome, kai pykstame ant kito. Mus net neramina, kai tiesiogiai nedalyvaujame ir tiesiog stebime, kaip du žmonės pyksta vienas ant kito. Kad ir kokios būtų aplinkybės, pyktis yra nemalonus jausmas ir daugelis iš mūsų taip pat greitai jo išvengtų.

Bet negalime, nes pyktis yra viena iš mums būdingiausių žmogaus emocijų. Pagal Amerikos psichologų asociacija „Pyktis yra visiškai normali, paprastai sveika žmogaus emocija. Tačiau kai ji tampa nekontroliuojama ir tampa destruktyvi, gali kilti problemų – problemų darbe, asmeniniuose santykiuose ir bendrai gyvenimo kokybei. Kiekvienas iš mūsų jaučia tam tikrą pyktį. Tai natūralus atsakas į nusivylimą, grėsmę, pažeidimą ar praradimą. Tai padeda mums apsaugoti save ir tuos, kuriuos mylime. Tai leidžia mums žinoti, kas mums svarbu. Turime mokėti priimti pyktį, kurį jaučiame. Žmonės dažnai susiduria su savimi, nes painioja jausmus su savo veiksmais. Jie smerkia save už tai, kad jaučia pyktį. Nors tai nepriimtinavaidintipyktis, tai visiškai priimtinaPajausk taiir turėti piktų minčių.

Kad ir kaip būtų, kai pykstate, atpažinkite tai. Fiziologiniai pykčio požymiai – sugniaužti kumščiai, įsitempę raumenys ir buvimas kovos ar skrydžio režimu. Priimkite, kad esate piktas, ir būkite smalsūs. Kai išgyvenate piktą mintį ar jausmą, nepavadinkite to blogu ir nemėginkite neigti už tai slypinčių neišvengiamų emocijų. Slopindami savo pyktį, galime padidinti streso ir depresijos riziką kartu su kitais psichinės ir fizinės sveikatos rūpesčiais. Depresija dažnai yra pyktis, nukreiptas į vidų; imame pyktį, kurio nenorime jausti kitam, ir nukreipiame jį ant savęs. Priimdami savo pyktį, galime išmokti stebėti savo emocijas, kontroliuoti savo reakcijas ir galiausiai priimti racionalų sprendimą, kaip norime elgtis.

Kai pripažįstame savo pyktį, galime pradėti kelionę, kad suprastume tikrąjį jo šaltinį. Jei jūsų pyktis stiprus, suraskite sveiką būdą, kaip išlaisvinti pyktį, kad jis nepūliuotų ir nekontroliuotų jūsų minčių ir elgesio. Tada paklauskite savęs, kodėl aš taip stipriai reaguoju į šią situaciją? Susikoncentruokite į save. Daugeliu atvejų, kai patiriate didelio intensyvumo emociją, jos vienintelis šaltinis retai yra vienas asmuo ar įvykis, dėl kurio šiuo metu atrodo, kad jūs kenčiate. Tiesą sakant, kai sulaukiate pernelyg stiprios reakcijos, tai greičiausiai yra susijusi su praeitimi. Mūsų praeitis daro įtaką tam, kaip mes suvokiame dalykus. Todėl dalis mūsų dabartinio pykčio kyla dėl realios situacijos, o dalis yra susijusi su kažkuo seniai, nes dabartinės aplinkybės gali sukelti emocijas iš mūsų istorijos.

Vaikystėje buvome pažeidžiami ir priklausomi, visiškai pasitikėdami savo tėvais ar globėjais, kad išgyventume. Net patys tobuliausi tėvai negali nuolat susitvarkyti ir kiekvieną akimirką prisitaikyti prie kiekvieno mūsų poreikio. Ypatingais atvejais, kai yra fizinis ar žodinis smurtas, vaikai traumuojami. Tačiau jie taip pat kenčia nuo nerimo subtilesnėmis, atrodytų, nesusipratimo akimirkomis, kai tėvų atsakymai yra išjungti, o vaikų emocijos neteisingai skaitomos arba nepastebimos. Šios ankstyvos patirtys gali palikti neišspręstas emocijas, kurios išlieka giliai mūsų, suaugusiųjų, viduje. Tada juos suaktyvina vėlesnė patirtis.

Kai pajusite, kad jumyse auga pyktis, pagalvokite apie tai, kaip su jumis buvo elgiamasi vaikystėje. Kaip tai, ką jaučiate šiuo metu, gali būti jūsų vaikystės atspindys ar reakcija į tai? Ar tėvų viršininkas sukelia senus priekaištų ar nubaustų jausmus? Ar atstumiantis partneris jums primena ankstyvą tėvų aplaidumą? Pagalvokite, kaip reaguojate į savo vaikus, kai jie elgiasi netinkamai. Ar pastebite, kad sakote tuos pačius žodžius, kurių nekentėte, kai jums sakydavo tėvai, kai jie buvo pikti?

Kai jaučiame pyktį, turime rasti būdą, kaip susidoroti su stipriomis emocijomis, nesielgdami destruktyviai, neleisdami jai mus užvaldyti arba nekenčiame savęs už tai. Kai elgiamasi impulsyviai, pyktis gali sukelti didelių neigiamų dalykų: ginčų su partneriais, vaikų išpuolius ir daugybę savęs naikinančio elgesio, o visa tai sukelia apgailėtinus padarinius ir kaltės jausmą. Dėl šių priežasčių pajutus, kad jūsų įniršis pradeda burbuliuoti, patartina žengti žingsnį atgal ir pasitraukti iš sunkinančios situacijos. Visiškai pajuskite savo pyktį, tada pagalvokite, kaip turėtumėte elgtis pagal savo ir susijusių asmenų interesus, ir galiausiai priimkite racionalų sprendimą, kaip norite su juo susidoroti.

Kai šiuo metu pripažįstate savo pyktį, nenukrypkite nuošalyje ir niekam iškelkite bylą. Tai ypač kenkia romantiškiems santykiams, kai žmonės gali susidurti su skaičiavimo sunkumais, kaupdami netinkamą elgesį iš nuoskaudų savo partneriui, o ne gyvendami šia akimirka ir spręsdami iškilusias problemas. Tai padės išlaikyti subalansuotą, tikroviškesnį požiūrį.

Auklėjimo metodai taip pat yra jautrūs, kai kalbama apie pyktį. Kai jaučiatės įsiutę ant vaiko, neleiskite pykčiui užvaldyti. Skirkite laiko nusiraminti ir racionaliai bei užjaučiančiai spręsti situaciją. Tvirtai ir tiesiai pasakykite vaikui, kad jums nepatinka, kaip jis elgiasi. Susilaikykite nuo pernelyg bjauraus ar kritiško. Jei galiausiai netenkate kantrybės arba pasakote ką nors, dėl ko gailisi, atsiprašykite ir paaiškinkite, kad praradote kantrybę ir jums nepatinka, kaip elgėtės. Žinodami apie pernelyg dideles reakcijas, susijusias su jūsų praeitimi, galėsite tinkamai reaguoti, kai drausminate savo vaikus.

Visų pirma, niekada nepulkite savęs pykti. Net jei „prarasite“, užjauskite save. Pyktis yra nepatogi emocija, su kuria visi kovoja. Toks požiūris leis jums patirti užuojautą kitiems, kai jie kovoja su savo pykčiu. Nesvarbu, ar esate partneris, sutuoktinis, vaikas ar viršininkas, geriausias sprendimas yra empatija jiems ir užuojauta sau, kai susiduriate su šia galinga ir sudėtinga emocija.