Suaugusiems mums sakoma gerbti ir vertinti savo tėvus. Mums dažnai primenama užjausti jų kovas ir atleisti bei pamiršti bet kokį jų sukeltą skausmą. Jei nesutariame su tėvais, esame skatinami susitaikyti ir palaikyti santykius. Nors tokios savybės kaip pagarba, gerumas, užuojauta, dėkingumas ir atlaidumas yra labai svarbios, jos nepanaikina tėvų įtakos, tiek teigiamos, tiek neigiamos. Kad ir kokie būtų mūsų dabartiniai santykiai su tėvais, tėvai, kuriuos mes įsisavinome savo galvose, vis tiek daro mus daugybe būdų.

Mūsų praeitis turi sunkią ranką formuojant dabartį: kaip matome save, kaip elgiamės ir kaip tikimės, kad kiti į mus atsakys. Mūsų pirmųjų prižiūrėtojų įtaka mums yra tokia didelė dėl mūsų visiško bejėgiškumo ir priklausomybės nuo jų ir dėl to, kad tai, kaip jie yra susiję su mumis, sujungia mūsų smegenų socialines grandines. Būdami kūdikiai, mes prisitaikome prie bet kokios socialinės aplinkos, kurioje gimėme; taigi mūsų ankstyviausios sąveikos turi ilgalaikį poveikį. Deja, tos sąveikos, kurios nebuvo suderintos – pavyzdžiui, kai nebuvome aiškiai matomi, kada emocinis alkis buvo nukreipta į mus, kai mūsų nepaguodė ar neleido jaustis saugiai, arba kai su mumis buvo elgiamasi taip, kad jaustume siaubą – formuoja mūsų vėlesnius ryšius su kitais ir net su savimi.

Pripažinimas, kad mūsų tėvai buvo žmonės, taigi ir ydingi, nėra pastangos būti jiems griežtiems ar likti įsitraukę į praeitį. Svarbu geriau suprasti save ir nuspręsti, kokie mūsų vaikystės modeliai mums netinka dabartiniame gyvenime. Galime pastebėti, kad atėjo laikas nulupti neigiamas perdangas, kurias integravome, mesti iššūkį destruktyvioms koncepcijoms, kurias įsisavinome, ir pakeisti bet kokius modelius, kurie neatitinka to, kas iš tikrųjų esame dabar, kai esame nepriklausomi suaugusieji.

Nesvarbu, kaip jie yra susiję su mumis ar kas yra mūsų tėvai šiandien, tai, kaip jie elgėsi su mumis, kai buvome jauni, turi galingą ir ilgalaikį poveikį. Net jei mūsų tėvai buvo įskaudinti tokiais būdais, dėl kurių mes, suaugę, mažai ar visai neturėjome su jais kontakto, jų įtaka vis tiek yra aktyvi mūsų gyvenimo dalis. To priėmimo tikslas nėra demonizuoti mūsų tėvus. Taip pat nereikia jaustis auka ar įstrigti pykčio ir kaltinimo rate. Atvirkščiai, tikslas yra suprasti, kas su mumis atsitiko, ir iš tikrųjų pažinti bei atpažinti tėvus, kuriuos įtraukėme. Tada galime pradėti matyti save ir kitus gailestingiau ir aiškiau. Galime atskirti savo požiūrį į dalykus. Ir galiausiai mes galime pakeisti savo elgesį, kad jis atitiktų mūsų tikruosius norus ir norus.

Svarbi šio proceso dalis – pradėti realiau matyti savo tėvus. Galbūt jie nebuvo tokie blogi ar geri, kaip mūsų sukurta karikatūra, tačiau tiek teigiamos, tiek neigiamos jų savybės mums padarė tikrą poveikį. Ši įtaka tikriausiai nebuvo juoda ar balta, ir dabar galime jaustis kitokios jų atžvilgiu, tačiau tai nekeičia to, kas atsitiko. Tikri dalykai privertė mus jaustis taip, kaip elgiamės. Gerai tyrinėti bet kokį netyčinį neigiamą ir žalingą poveikį mūsų vystymuisi ir mesti iššūkį.

Kad tai padarytume, turime pripažinti, kad bet koks skausmas, kurį jautėme augdami, ir kokios emocijos supa tą patirtį, yra tikri. Tai, ką jautėme, ką pasirinkome ir ką įsisavinome, buvo mūsų tikrovė. Vaikystėje buvome priversti jaustis tam tikru būdu, ir tai svarbu. Mums nereikia teisintis savo tėvams ar racionalizuoti mus įskaudinusio elgesio. Mes netgi galime užjausti savo tėvus, kaip atskirus, sunkiai besiverčiančius žmones, bet tai nereiškia, kad turime sutikti su tuo, kaip jie elgėsi su mumis, ar palaikyti tokį elgesį taip, kaip elgiamės su savimi.

Susidūrimas su praeitimi nereiškia, kad turime tiksliai prisiminti, kas mums nutiko. Gali būti sunku tiksliai nustatyti, kas buvo pasakyta arba kaip įvyko tam tikri įvykiai, tačiau tai nepaneigia mūsų patirties ir nepaneigia jos. Jauna moteris, su kuria neseniai kalbėjausi, sunkiai prisiminė, ar jos mama vaikystėje mėtė į ją knygą, ar ne. Konkreti atmintis jautėsi miglota ir sutrikusi, tačiau ji galėjo prisiminti, kad jautė siaubą dėl atsitiktinio mamos nuotaikos. Vyras, su kuriuo kalbėjausi, savo tėvui visada jausdavo kaip nusivylimą. Jis prisiminė, kad jo tėtis atrodė kritiškas ir nesidomėjo juo kaip mažas berniukas. Tačiau jis jautėsi kaltas, nes jo tėvas taip pat ėmėsi tam tikrų veiksmų, kurie atrodė palankūs, pavyzdžiui, vežė jį į sporto renginius arba mokėjo už studijas koledže. Vyras negalėjo prisiminti, kada jo tėvas būtų aiškiai pasakęs, kad jo nemėgsta, bet jis taip jautėsi iš to, kaip į jį žiūrėjo tėvas ir kaip į jį nekreipė dėmesio. Tokiais atvejais svarbu ne tiksli detalė, o jausmai, kuriuos vyras ir moteris paėmė ir į kuriuos reagavo būdami labai maži vaikai.

Abu šie žmonės perėmė tam tikras savo tėvų nuostatas, kurios darė jiems įtaką visą gyvenimą. Moteris jautė, kad jai yra blogai, tarsi jai kažkas negerai, dėl ko aplinkiniai „išprotėjo“. Ji jautėsi išsigandusi ir nepasitikėjo kitais, apskritai buvo įtari ir saugojo save. Vyro atveju jis didžiąją gyvenimo dalį praleido dirbdamas iki didelio streso ir nuovargio, siekdamas įgyti pritarimo ar meilės jausmą, kurio niekada nejautė vaikystėje. Nesvarbu, ar jaučiamės nepasitikintys, baimingi, nesaugūs ar nemylimi, emocinis klimatas, kuriame užaugome, formuoja mūsų tapatybės jausmą ir santykį su kitais.

Prisirišimo teorijasako, kad mūsų dabartiniuose santykiuose ir mūsų pačių tėvų auklėjimui svarbiausia ne tik tai, kas atsitiko mums, bet ir tai, kiek mes galime suprasti ir pajusti visą skausmą dėl to, kas mums atsitiko. Kiti tyrimai, pvz vienas neseniai atliktas Vokietijoje parodyti, kad „yra stiprūs abipusiai ryšiai tarp tėvų ir vaiko laimės (pasitenkinimo gyvenimu), net ir tiems „vaikams“, kurie užaugo, persikėlė gyventi į savo namus ir patys sugyveno“. Turime emociškai įprasminti savo patirtį su tėvais, kad galėtume gyventi savo gyvenimą. Tai nereiškia, kad turėtume susidurti su savo tėvais. Problemų sprendimas su tikru asmeniu nebūtinai padės ir dažnai nevyksta taip, kaip tikimės. Tačiau mes turime spręsti savo problemas su tėvais nuo vaikystės, kuris išlieka mūsų mintyse, kad galėtume judėti toliau savo sąlygomis. Mes galime atskirti iš neigiamų mūsų istorijos aspektų, kurie informuoja, kaip elgiamės su savimi ir kitais, taip pat į tai, kaip mes suveikiame ir reaguojame į situacijas, o ne elgiamės kaip tikrieji patys.

Nuo pat gimimo mūsų gyvenimas priklauso mums. Galime įvertinti, kad mums gyvybę suteikė tėvai, neatiduodami jiems savo gyvenimo, laikydamiesi recepto, kurį jie mums išrašė vaikystėje. Mes galime priimti savo tėvus kaip tikrus ir atskirus žmones, vertinančius ir mėgdžiojančius jų gerąsias savybes bei laisvai atmetančius blogąsias. Tai dažnai reiškia iššūkį, kaip jie mus matė, ir atrasti savo jausmą, kas mes esame. Tai nėra priešiškas veiksmas savo tėvams, o savęs išlaisvinimas, o tiems, kurie tampame tėvais, tai yra tikra dovana savo vaikams.