Kai įžengiame į pasaulį, iš izoliuotos aplinkos pereiname į tokią, kurioje pilna iššūkių. Turime išmokti orientuotis tiek laukiamuose, tiek netikėtuose įvykiuose. Tai kelionė, kuri vieniems lengvesnė, kitiems sunkesnė. Suaugusiesiems gali būti lengva nepastebėti proceso, kurį mūsų vaikai patiria ugdydami įgūdžius, reikalingus šiems pakilimams ir nuosmukiams valdyti. Tarp tėvų ribų, mokyklos darbų ir draugystės kūrimo bei palaikymo mūsų vaikai susiduria su daugybe galimybių išmokti kovoti. Mokymasis slidinėti gali būti naudinga metafora apmąstyti, kaip mūsų vaikai vysto emocinį reguliavimą arba gebėjimą suvokti savo emocijas kaip šaltinį, padedantį įveikti sunkias gyvenimo akimirkas.

Mokydamiesi slidinėti, kai kurie vaikai susijaudinę trauks įrangą ir apkabins gremėzdiškus batus bei slides ant kojų. Jie yra ramūs, pasitikintys savimi ir, atrodo, priima naujovę nedvejodami ir neatsargiai. Kalbant apie emocinį reguliavimą, šie vaikai yra du būdai pasirodyti. Tai gali būti vaikai, kurie impulsyviai pasineria į akimirką ir mažai nerimauja dėl pasekmių, arba vaikai, kurie gerbia iššūkį, bet lengvai elgiasi bandydami ir peržengdami savo ribas.

Tačiau kitiems vaikams pasiruošimo procesas gali atrodyti bauginantis. Kiekvienas žingsnis sutinkamas su dvejonėmis ir nerimu: vilkimas stambių drabužių sluoksniais, kojas įkišamas į kietus ir negailestingus batus, o paskui kiekviena koja pririšama ant ilgos lentos, kuri slysta ant sniego. Šie vaikai į nepažįstamas situacijas reaguoja baime, pasipriešinimu, vengimu ar pykčiu. Jie kovoja su naujumu, numato blogiausią įmanomą rezultatą, jaučiasi užpulti nepatogių fizinių pojūčių arba demoralizuojasi, kai negali sėkmingai koordinuoti savo kūno šioje naujoje patirtyje.

Pasitikintantis ar dvejojantis vaikas galiausiai turi nusileisti nuo kalno. Mes nesitikime, kad pradedantieji slidininkai pradės nuo juodųjų deimantų, ekstremaliausių vietovių, ir nesitikime, kad mūsų vaikai iš karto susidoros su sunkiausiomis gyvenimo problemomis. Kaip instruktoriai padeda naujiems slidininkams lavinti įgūdžius laipsniškai sudėtingose ​​trasose, rūpestingų suaugusiųjų (tėvų, mokytojų, trenerių) darbas yra padėti vaikams išmokti reguliuoti emocijas vis sudėtingesnėse situacijose.

Norėdamas saugiai nusileisti nuo kalno, drąsus slidininkas turi išmokti gerbti reljefą, o atsargus slidininkas turi išmokti atsigręžti į reljefą. Bet kuriuo atveju slidininkas turi įsisavinti patirtį, kad išmoktų ją valdyti. Lygiai taip pat emocinio reguliavimo galima išmokti tik tai darant. Mūsų vaikai turi susidurti su sunkumais ir išgyventi patirtį, kad įgytų įgūdžių, reikalingų sėkmingai naršyti ateityje. Nei tvirtumas, nei bailumas nesuteikia galimybės išmokti susitvarkyti susidūrus su sunkumais. Mūsų, suaugusiųjų, darbas yra teikti paramą ir padrąsinimą, kad padėtų jiems sukurti įrankius, kad šis procesas būtų sėkmingas.

Kol slidininkai pradeda nuo zuikio šlaito, vaikai gali pradėti mokytis emocijų reguliavimo, kai susiduria su sulūžusiu žaislu arba nusivylimu, kai jiems pasakyta „ne“. Slidininkas išmoksta rasti kontrolę dirbdamas su kalnu, o ne kovodamas su kalnu, o vaikas išmoksta nusiraminti priimdamas, o ne kovodamas su savo realybe. Būtent sunkiomis akimirkomis dedame pamatus atsparumo ir tolerancijos ugdymui. Laikui bėgant, praktikuojant ir vadovaujant kantriems bei rūpestingiems suaugusiems, vaikai gali lavinti savo emocinio reguliavimo gebėjimus.

Mums, tėvams ar rūpestingiems suaugusiems, reikia žinoti, kada iššūkis yra įveikiamas atsižvelgiant į vaiko patirtį ir įgūdžių lygį. Kartais mums reikia atsitraukti, kad vaikas galėtų savarankiškai kovoti nuo kalno. Kitais atvejais mums gali tekti nustatyti ribas arba suteikti daugiau paramos, kai vaikui trūksta tinkamo sprendimo ar patirties.

Lygiai taip pat, kaip galime paskatinti naują slidininką pereiti prie lengvos, ne tokios stačios žalios trasos, o ne į statų ir nelygų dvigubą juodą deimantą po zuikio šlaito, mums gali prireikti padėti mažam vaikui, kuris priima iššūkį, kurio jis negali. saugiai valdyti. Arba mums gali tekti priversti vaiką susidurti su savo baime ir imtis sudėtingesnio žingsnio. Kad augtų, jis turi kovoti su vystymuisi tinkamus iššūkius. Kai suaugusieji gelbsti vaikus nuo šios patirties, pavyzdžiui, kovojant už tai, kad mokytojas iš naujo įvertintų darbą, vaikas gali įgyti klaidingą pasitikėjimo jausmą ir būti blogai pasirengęs valdyti kitą, sunkesnę situaciją.

Slidininkams tobulėjant, pasirengti ir valdyti slides tampa vis mažiau sudėtinga, todėl atsiranda erdvės naujiems iššūkiams. Dabar jie gali žinoti apie kitų slidininkų navigaciją ant kalvos, apledėjusias vietas ir galbūt net savo nuovargį. Slidininko įgūdžių lygis ir patirtis numato, kaip kompetentingai ar grakščiai galima įveikti šiuos naujus iššūkius. Tačiau svarbu, kad bet kuris slidininkas gali prarasti kontrolę. Dažniausiai atsigauti pavyksta greitai, tačiau kartais slidininkui gali prireikti dienos ar net sezono, kad atsigautų. Lygiai taip pat galime tikėtis, kad augdami ir įsitraukdami į sudėtingesnes situacijas bei santykius susidursime su naujais, labiau niuansuotais iššūkiais.

Bus ir sėkmių, ir nesėkmių, tačiau tikslas – toliau mokytis ir tapti vikresniems. Kaip ir slidinėjimas, emocinio reguliavimo ugdymas yra visą gyvenimą trunkantis procesas, reikalaujantis nuolatinės praktikos ir įgūdžių tobulinimo. O kai atsitiks nesėkmė, nes ji įvyks, svarbu atsikelti ir pagalvoti, kaip geriau pasiruošti vėl susidurti su tuo iššūkiu.

Emocinis reguliavimas yra esminis dalykas norint sėkmingai įveikti neišvengiamus gyvenimo vingius. Būdami tėvai ir palaikantys suaugusieji, galime palengvinti atsparumo ugdymą. Norint paremti šį tikslą, reikia turėti omenyje daugybę klausimų. Koks yra vaiko įgūdžių lygis? Koks yra reljefas/iššūkis? Ar mano vaikas drąsus, bebaimis ar per daug savimi pasitikintis, jam reikia apribojimų, kad išliktų saugus? Ar mano vaikas baisus, atsargus ar pernelyg atsargus, jam reikia paramos, kad galėtų susidoroti su iššūkiais? Ar mano baimė įsigali, numušti nelygumus, kuriuos vaikas turi išmokti orientuotis?

Mokymosi slidinėti procesą svarstymas kaip mokymosi reguliuoti ar valdyti emocijas metafora gali padėti mums turėti omenyje didesnį vaizdą. Kiekvienas vaikas į iššūkį ateina turėdamas savo unikalias stipriąsias ir silpnąsias puses. Todėl procesas yra individualus kiekvienam vaikui. Praktika su mažais sunkumais yra būtina, norint sukurti gebėjimą susidoroti su didesnėmis kovomis, kurios neišvengiamai užklups paauglystėje ir suaugusiems. Kritimas, atsikėlimas ir vėl ėjimas – visa tai yra proceso dalis. Galiausiai tai yra mūsų vaikų paruošimas, kad jie įgytų įgūdžių susidoroti su iššūkiais ir saugiai naršytų nenumatytą vietovę, kuri laukia jų gyvenimo kelionės.