Kaip žmonės, giliausias ir esminis konfliktas, su kuriuo susiduriame, yra jausti ar nejausti. Ar mes siekiame gyvybingumo, meilės, aistros, užuojautos ir nenuspėjamų kalnelių, kurie ateina su gyvenimu ir emocijomis? O gal elgiamės tokiu elgesiu, kuris atitraukia mus nuo įgimto žmogaus būklei būdingo skausmo? Kai pasirenkame pastarąjį, viskas, kas mus atstumia, gali atrodyti patrauklu – nuo ​​mobiliųjų telefonų iki socialinių tinklų, skausmą malšinančių vaistų iki pornografijos, Coca Cola ir kokaino.

Edgaras Allenas Poe pasakė: „Aš visiškai nemėgstu stimuliatorių, kuriuos kartais taip beprotiškai mėgaujuosi. Ne siekdamas malonumo sukėliau pavojų gyvybei, reputacijai ir protui. Tai buvo beviltiškas bandymas pabėgti nuo kankinančių prisiminimų, nepakeliamos vienatvės jausmo ir baimės dėl kažkokio keisto artėjančio pražūties.

Priklausomybę sukeliantis elgesys yra pirminio noro save nuraminti rezultatas. Viskas gali tapti priklausomybe, jei tai daroma įprastai ir siekiant patenkinti poreikį būti pakenčiamai nutirpusiam. Mes kreipiamės į priklausomybę norėdami pabėgti nuo skausmo, tačiau pats pabėgimas įamžina mūsų skausmą ir taip prasideda pavojinga spiralė. Iš tikrųjų, kai bandome numalšinti savo skausmą, dažnai elgiamės kitokiu save naikinančiu elgesiu. Mes pamirštame, kad psichologinis skausmas turi tikslą ir iš tikrųjų yra prisitaikanti funkcija, įspėjanti, kad kažkas negerai.

Darbas su emocijomis padeda mums mokytis, augti ir tobulėti. Tai padidina mūsų atsparumą ir daro mus gyvesnius savo patirtimi. Priešingai, mūsų bandymai nutraukti mus gali padaryti mus emociškai nesubrendusius ir dažnai daug mažiau funkcionalius. Be to, negalime pasirinktinai nuslopinti skausmo be nutirpusio džiaugsmo. Kreipdamiesi į priklausomybę, galime jaustis sustingę arba sustingę dėl visų savo jausmų. Šioje būsenoje rizikuojame prarasti tikrosios tapatybės jausmą. Mes atsijungiame nuo tikrojo savęs.

Kadangi mes blaškomės tarp jausmo ir nejautimo, visi esame susiskaldę tarp tikrojo savęs, mūsų dalies, kuri nori gyventi, siekti tikslų ir patirti gyvenimą, ir to, ką mano tėvas.Dr. F.S.vadina ' anti-aš “, kuris siekia mus izoliuoti, atkirsti nuo jausmų ir net sunaikinti ar sunaikinti. Mūsų anti-aš siekia apsaugoti mus nuo natūralaus skausmo ar baimės, kylančios dėl rūpinimosi gyvenimu ar investavimo į jį, tačiau jis daugybe būdų mus apriboja ir įskaudina, pavyzdžiui, nukreipdamas mus link priklausomybės.

Kai leidžiamės manyti, kad negalime toleruoti savo skausmo, mes iš tikrųjų kreipiamės į savo priešiškumą. Mes klausomės destruktyvaus vidinio trenerio patarimų, mąstymo proceso, žinomo kaip ' kritiškas vidinis balsas .' tai ' balsas “ gali būti priklausomybę sukeliančio elgesio degalai, pirmiausia skatinantys mus vartoti ar pasilepinti, o paskui baudžiantys už mūsų elgesį. „Tik išgerk“, – vilioja, „tu nusipelnei gerai praleisti laiką. Tu taip sunkiai dirbi. Reikia paleisti ir atsipalaiduoti. Tada, kai mes atsiduodame, jis rėkia: „Tu, nesėkmė! Kaip tu vėl galėjai suklysti? Jūs visada būsite nevykėlis.

Balso terapija , sukurtas mano tėvo, yra naudingas gydant priklausomybę, nes leidžia mums suvokti šį destruktyvų mąstymo procesą ir susidurti su už jo slypinčiomis emocijomis. Atlikdami balso terapijos veiksmus, galime pradėti suprasti, iš kur kyla mūsų kritiškas vidinis balsas ir kaip jis veikia. Galime pradėti jausti patys ir kaip mus veikia šis balsas. Tada galime pasipriešinti balsui kaip išoriniam priešui, o ne priimti jį kaip tikrąjį savo požiūrį.

Pažinę šį vidinį kritiką, tampame protingesni, kaip į jį reaguojame. Matome, kaip ji bando slapta paveikti mūsų veiksmus, tada galime sąmoningai pasirinkti elgtis kitaip. Jei nieko daugiau, kritiškas vidinis balsas yra sudėtingas. Jis gali taip sklandžiai įsiskverbti į mūsų mintis, kad galime manyti, kad tai yra gyvas kambario draugas, o ne priešiškas įsibrovėlis, kuris iš tikrųjų yra. Įsisąmonindami nesąmoningą, galime pasipriešinti savo „anti-aš“ ir, neperdėdami, perimti valdžią savo gyvenimui.

Be balso terapijos žingsnių, yra tam tikrų dalykų, kuriuos galime padaryti, kad padėtume sau mesti iššūkį šiam vidiniam balsui, sustiprinti savo tikrąjį save ir susidoroti su priklausomybe.

1. Priimkite strategijų, kaip padidinti toleranciją emocijoms – Kai palaužiame priklausomybę, skaudžios emocijos, kurias bandėme nuslopinti, greičiausiai iškils į paviršių. Neįtikėtinai svarbu turėti sveiką ir prisitaikantį alternatyvų būdą susidoroti su šiais jausmais. Auginimas užuojauta sau irdėmesingumaslabai padeda šiame procese. Užuojautos sau požiūris leidžia mums pripažinti, kad mūsų kančia yra žmogaus buvimo dalis. Tai moko mus parodyti gerumą sau, kantrybę ir priėmimą mūsų kelionėje augti ir keistis. Be to, sąmoningumo praktika gali padėti mums išmokti sėdėti su savo mintimis ir jausmais, neleisdama jiems užvaldyti mūsų ir paskatinti mūsų elgesį.

2. Susipažinkite su savo trigeriais – Svarbu pastebėti, kokie įvykiai, žmonės ar aplinkybės sukelia mūsų kritišką vidinį balsą. Kokios situacijos mus sukuria arba skatina, kad norime nutraukti? Ar įtempta darbo diena uždega mūsų vidinį kritiką ir liepia pasilepinti? Ar karštas bendravimas su mūsų partneriu sukelia senus baimės ir atstūmimo jausmus? Kur tada einame ieškoti paguodos? Taip pat turime saugotis tų žmonių mūsų gyvenime, kurie palaiko ir palaiko viliojančius balsus. Šie asmenys palaiko iš pažiūros raminančią mūsų priešiškumo dalį. Kai pradedame pažinti savo sukeliamus veiksnius, galime geriau pasirinkti, su kuo leidžiame laiką, kokia veikla užsiimame ir kaip susidorojame su galimu stresu. Mes galime tai padaryti išlaikydami užuojautą sau, atsižvelgdami į tai, ko mums reikia, kad galėtume priimti geresnius sprendimus.

3. Praktikuokite dosnumą – Pagalba kitiems jau seniai buvo 12 žingsnių atkūrimo programos principas ir dėl geros priežasties. Tai suteikia tikslo jausmą ir sveiką mūsų dėmesį. Tai suteikia mums struktūrizuotų priemonių išvengti izoliacijos. Tai taip pat yra natūralus priešprieša bet kokiam kritiškam vidiniam balsui, sakončiam, kad esame bejėgiai ar neverti. Būti savimi ir bendrauti su kitais yra vienas iš galingiausių būdų sustiprinti savo tikrąjį save.

4. Sukurkite nuoseklų pasakojimą – Labai naudinga papasakoti savo istoriją ir įprasminti mus suformavusius neigiamus įvykius, dideles ir mažas traumas, kurios privertė mus pajusti, kad norėdami susidoroti su priklausomybe turime pabėgti arba kreiptis į priklausomybę. Šių prisiminimų iškėlimas į paviršių ir supratimas, kaip jie veikia mūsų savęs jausmą, padeda mums integruoti smegenis. Galime geriau nustatyti, kada ir kodėl suveikiame, ir pakeisti savo reakciją į šiuos veiksnius. Kai suprantame sustiprėjusių emocijų šaltinį, nebesijaučiame jų valdomi. Galime pradėti kurti daugiau saugumo savyje ir stiprinti santykius su kitais. Taip darydami atmetame savo norą pabėgti.

5. Užmegzti draugystes – Daug lengviau užgožti neigiamas vidinio kritiko žinutes, kai apsupame save draugų balsais. Įveikiant priklausomybę, svarbu vengti izoliacijos. Turime nuolat ieškoti draugystės pas tokius draugus, kurie palaiko mūsų tikrąjį „aš“ ir kurie neverčia mus jaustis sujaudinti ir neskatina stoti į balsus, raginančius pasilepinti. Tai tikrai gali reikšti, kad turime pakeisti savo rutiną, daugiau laiko praleisti su žmonėmis, kurie padeda mums jaustis ramiems ir susikaupusiems, ir mažiau laiko su visais, kurie gali sukelti mūsų kritišką vidinį balsą arba paskatinti mus naudotis.

Kiekvienas iš šių žingsnių yra prisijungimo prie mūsų gyvenimo veiksmas. Tačiau kiekvienas iš jų apima tam tikrą drąsą, norą jausti bet ką. Ironiška tiesa yra ta, kad jei susiduriame su savo skausmu, iš tikrųjų galime geriau gyventi turtingesnį, džiaugsmingesnį ir visavertį gyvenimą. Galima atskirti nuo destruktyvios ar skausmingos mūsų praeities įtakos neatsiejant nuo emocijų ar patirties. Galima atsispirti kritiškam vidiniam balsui, kuris mums sako, kad nesame pakankamai stiprūs arba kad turime būti sustingę arba pabėgti, kad išgyventume. Kaip sakė į emocijas orientuotos terapijos įkūrėjas daktaras Lesas Greenbergas, galime išmokti gyventi „sąmoningai harmonijoje su savo jausmais, o ne bandyti juos valdyti“.